ADSR.lt

Deeseris (angl. deesser) – tai įrenginys ar programinis įrankis, skirtas pašalinti ar sumažinti priebalsių ’s’ ar ‘t’ skambesiui balso įraše, kai neturime tam tinkamo tinklelio, filtro. Kas tai per įrankis, kaip jis veikia ?

Priebalsiai ’s’ ir ‘t’ garso spektre randasi tarp 5 ir 10 kHz. Deeserio principas, pagrįstas parametrinio ekvalaizerio ir kompresoriaus apjungimu į vieną grandinę (vad. sidechain) šiame konkrečiame diapazone. Kai šiame diapazone atsiranda garsas, jo lygis yra mažinamas iš anksto deeseryje numatytu decibelų kiekiu pagal kompresoriaus taisykles. Pvz., 3, 5, 10 dB ar kt.

Kaip išgauti norimą skambesį deeseriu, kaip pradėti redaguoti balsą ? Pirmiausia, atrasti siaurą dažnių diapazoną, kurį norime eliminuoti ar sumažinti jo garso lygį. Jei negirdime, koks diapazonas ir kokie garsai jame skamba, galime pabandyti balso takelyje panaudoti ekvalaizerį su sweep filtru (priešingas dažnius pjaunančiam filtrui – pavadinimas lietuviškai dar neatrastas), kuris iškelia tam tikrą dažnių diapazoną, o kitus dažnius eliminuoja. Tokio filtro kreivės pavyzdys – žemiau esančiame piešinėlyje.

Nustatome garso, kurio lygį mažinsime, dažnį kiek įmanoma siauresniame (tikslesniame) šios ekvalaizerio kreivės ruože. Įterpiame (insert) deeserio efektą ir parenkame mums tinkamus nustatymus.

Populiariausi studijiniai programiniai įrankiai: Waves Renaissance Deesser, Pro Tools integruoti deeseriai, TC Native bundle pakuotės deeseris. Iš analoginių – populiaresnis Dbx. Įdomu, kokias alternatyvas naudojate Jūs  ?

Kaip pamenate iš pastabų apie ekvalaizerį, geriausias signalas – natūralus nekeistas signalas. Kadangi deeseris taip pat naudojamas signalo korekcijai, suprantame, jog tokio įrankio naudojimas turi poveikį viso signalo skambesiui – prarandame aukštų dažnių. Todėl vertėtų vengti deeserio naudojimo  ir taisyklingai, kultūringai dirbti įrašų studijoje: parinkti tinkamą mikrofoną, jo poziciją, kalbėti tiesiai į jį ir t.t.

Ir pasimėgavimui – trumpas filmukas apie aukščiausios kokybės UAD Deeserį bei kūrybiška jo panaudojimą:

Ekvalaizerio dažniai – tai temų ciklas, kurią jau pamažu baigiame nagrinėti www.adsr.lt bloge. Ir vis dėlto dar kartą norisi juos apibendrinti. Šį kartą trumpai – paveikslėlis iš garso inžinieriaus Bob Katz knygos “Mastering audio”.

Iliustracija pakankamai tiksliai apibūdina ir apibendrina visus garso signalo dažnius bei jų estetinę prasmę audio signale, panaudojimą ekvalaizeryje. Kai kurie terminai aiškūs, tačiau kai kuriuos, kaip airy, edgy sudėtinga (o gal net ir neįmanoma) išversti. Tačiau žinant anglų kalbą jų prasmė turėtu būti aiški.

Bobas savo knygoje pristatė stebuklingą analoginių įrenginių, naudojamų masteringo studijoje, pasaulį. Norintiems patekti į jį bent porai minučių ir sužinoti, kaip profesionalai klauso ir koreguoja boso natos skambesį, kviečiame pažiūrėti filmuką:

Dažnai pirmieji žingsniai, žengti į muzikos kūrybos pasaulį, prasideda džeržgiančiu, nesuvestu, tačiau jaukiu gitaros įrašu. Kai jau nebeuždavinėjame klausimų, kaip kurti muziką, imame mikrofoną, jungiame į kompiuterio mikrofono ar geriau – pulto linijinį – lizdą ir įrašome. Ką daryti toliau, kai turime akustinės gitaros įrašą ?

Keletą praktinių Sound on Sound žurnale rastų patarimų papildome savaisiais:
- pirmiausia, kerpame aukštus dažnius praleidžiančiu filtru nuo 60 Hz. Tai pirmas žingsnis atlikus akustinės gitaros įrašą, ypač namų sąlygomis. Jei tikrai nenorime prarasti žemų dažnių (šiukšlių), tada galima naudoti kylantį pakopinį filtrą (angl. high shelf), bet to daryti nerekomenduojama, nes žemus dažnius išryškinti galima ir kitaip.

- antras žingsnis – jei tikrai prireikė žemų dažnių įraše, keliame 80 – 120 Hz. Pavyzdžiui, galima pasiklausyti The Beatles “Yesterday” ir išgirsti, kaip tai skamba.

- pakėlę 200 – 300 Hz gauname trankesnį, duslesnį skambesį (pvz., Nirvana “Polly”).

- šiame kūrinyje taip pat paryškinti 2 – 5 kHz, kad išgauti dar daugiau skaidrumo.
- 1 – 1.5 kHz  – nosinio garso ruožas (pvz., The Jams “That’s Entertainment”), su kuriuo nerekomenduojame persistengti.

- 5 – 10 kHz - stygų užgavimo, krištoliniu vadinamo skambesio ruožas. Turbūt girdėtas kūrinys, kuriame labai ryškiai girdisi aukšti gitaros garsai – Natalie Imbruglia “Torn”.

Suspaustame MPEG formatu įraše pirmiausiai panaikinami aukščiausi dažniai, todėl įraše truputėlį sunkiau išgirsti šios dažnių juostos garsus. Įsigiję profesionalią techniką tokiame įraše pradedame girdėti ne aukštus gitaros dažnius, o failo suspaudimo šiukšles žemesniame dažnių diapazone. Todėl, kad susidarytumėte tikresnį vaizdą, nepatingėkite paklausyti ir su labai gera, ir su mėgėjiška garso atkūrimo įranga :)

Standartiniame būgnų komplekte gali būti iki 2 – 3 lėkščių (džiaziniame – dar daugiau, arba mažiau…). Kad suprastume, ką galima redaguoti šių instrumentų įraše, pasiaiškinkime truputį jų įrašymo subtilybes. Šios žinios gali padėti įrašyti gyvus instrumentus ar surasti geresnį sintetinių lėkščių skambesį.

Įrašuose lėkštės skamba aukštų dažnių diapazone, skiriasi tik jų dominuojantys dažniai – vienų lėkščių aukštesni, kitų žemesni. Taip pat skiriasi lėkščių skleidžiama garso energija, priklausanti nuo grojimo instrumentu stiliaus (trumpos nenutrūkstančios atakos, ataka su lėkštės sustabdymu, ilgos atakos, t.t.). Įrašinėjant lėkštes pastatomi mažiausiai pora vienodų mikrofonų – pozicijos, angliškai vadinamos overhead,  mikrofonai, paprastai kondensatoriniai. Dažnai, kad išryškinti vienos ar kelių lėkščių skambėjimą ar tam tikrą niuansą (lazdelę, lėkštės krašto užgavimą ar pan.) naudojami dar papildomi mikrofonai. Labai gražus pavyzdys, kaip įrašyti lėkštes AKG C414 mikrofonu ir ieškoti aukštadažnių instrumentų garso lygio balanso pateiktas šiame vaizdo filmuke:

Labai puikus pavyzdys, kaip statomi ir parenkami mikrofonai būgnų komplektui pateiktas šiame filme:

Tad keletas ekvalaizerio panaudojimo lėkščių įrašui redaguoti taisyklių:
- naudokite   500 - 800   Hz aukštus dažnius praleidžiantį filtrą, kadangi lėkščių įraše šaliname nenatūralius prigimties dažnius (na nebent reikia didžiulio kinietiško gonto, kur skamba ir kokie 100 Hz :) );
- atsargiai reguliuokite garso lygį, lėkštės dažniausiai būna tik pagalbinis instrumentas, nereikia persistengti jo išryškinti (nebent tai akcentinė lėkštė ritmo pradžioje).

Lauktume Jūsų pastebėjimų, pasidalinkite ir savo patirtimi !

Tęsdami būgnų temą keliaujame prie kito instrumento, vieno įdomesnių ir dažniausiai pasitaikančio būgnų sąstate – solinis arba angliškai – snare – būgnas.

Šis instrumentas iš kitų klasikiniame būgnų komplekte esančių išsiskiria tuo, jog užima ir žemų, ir vidutinių, ir aukštų dažnių juostas. Pokytis kieviename iš jų suteikia vis įdomesnį rezultatą. Pasistengę galime sukurti aukštų dažnių juostoje skambantį James Brown būgną, pakankamai plačiai skambantį iš senovinio vinilo kopijuotą Pete Rock (žymaus hip hop atlikėjo) solinio būgno skambesį arba skardų roko muzikos ritmą.

Bet egzistuoja elementarios rekomendacijos, siūlančios, kaip šiuos būgnus koreguoti ekvalaizeriu, štai jos:

• parenkame aukštus dažnius praleidžiantį filtra nuo 100 Hz. Šiame diapazone dažnai skamba kojos būgnas, todėl suvedant svarbu juos atskirti.
• jei norime sodresnio, “riebesnio” skambesio, pakeliame keliais dB ties 150 – 300 Hz.
• kerpame tarp  500 - 100  Hz eliminuodami solinio būgno uždarą skambesį.
• išryškiname 5 – 7 kHz, kad suvedime atsirastų skaidrumas, tuo pačiu neužimant svarbiausių – 1 – 2 kHz.
• keliame 8 – 15 kHz, kad paryškinti būgno ir lazdelės kontaktą (angl. snap).

Žinoma, jei norime kitokio skambesio, galime rinktis priešingus veiksmus (vietoje lygio kėlimo – mažinti ir t.t.). Tada reikia vėlgi klausytis bendro būgnų skambesio ir derinti kad garsai nesidubliuotų su kojos būgno bei tomų, lėkščių skambesiu.

Būgnai – tai platų garso dažnių diapazoną užimantys instrumentai. Būgnų komplektas gali susidėti iš 4 – 10 skirtingų tipų instrumentų, atskirais atvejais ir iš daugiau. Kaip sutvarkyti kiekvieno jų skambesį ir nuo ko pradėti ? Apie kiekvieną instrumentą galima rašyti labai daug, todėl skaidysime dalelėmis ir skelbsime atskiruose straipsniuose.

Pirmiausia rekomenduojame atkreipti dėmesį į kojos būgną (angl. kick drum). Tai žemo dažnio instrumentas, užimantis svarbią vietą kiekviename kūrinyje: jis stipriosiose kūrinio takto dalyse sukuria ritmiškumo arba neritmiškumo (jei būgnininkas nemoka groti) įspūdį.  Jei kalbėsime apie roką, metalą, funk ar net drum’n'bass muziką, atliekamą gyvai, tai kojos tvirtumo nustatymai skiriasi.

Ekvalaizeriu redaguojant šį instrumentą reikia prisiminti auksinį dažnį tarp 80 Hz ir 100 Hz – tai pagrindinė atakuojanti kojos dalis.  Kuo daugiau iškelsime (o rekomenduojam – labai atsargiai!), tuo sodresnis bus kojos skambesys.

Kitas stebuklingas dažnis dirbant su kojos būgnu – 200 – 300 Hz. Kaip jis skamba pakeltas, galite išgirsti James Brown kūrinyje “I got You (I Feel Good)”. Kojos suvedime praktiškai nelieka, bet ir žemi kojos dažniai nukerpami.

O jeigu reikia agresyvesnio kojos būgno skambesio, pakėlus tarp 2.5 – 6 kHz gaunasi visai neprastas rezultatas. Žinoma, jį reikia tada derinti su visu kūrinio skambesiu, nes kartu daug aukštų dažnių skleidžia kiti būgnų komplekte esantys instrumentai, gitaros ir t.t. Rekomenduojame pasiklausyti Madness singlo “My Girl”.

Jei norite išgirsti geresnės kokybės įrašų, prašome juos įsigyti legaliai būdais :)

Kojos būgnas – labai įdomus instrumentas, nes jį tenka dažnai derinti su bosiniu instrumentu, užimančiu kairiąją – žemąją dažnių juostos dalį, kurią nėra taip lengva derinti. O juk dažnai tai darome intuityviai arba pasiklausę panašaus stiliaus muzikos. Visgi įdomu, kokius ekvalaizerio nustatymus kojos būgnui renkatės Jūs ir kokiai būtent muzikai ?

Vienas dažniau naudojamų papildomų efektų kojai – kompresorius, padeda išspręsti netolygiai (tai garsiau, tai tyliau) skambančio kojos būgno įrašo problemas. Bet apie kompresoriaus taikymą ritmo instrumentams - ateities straipsniuose.

Turbūt sutiksite, jog kad ir kaip norėtume, neišeina išsisukti nuo ekvalaizerio panaudojimo praktikoje – tiek gyvame koncerte, tiek atliekant studijinį įrašą. Tęsdami www.adsr.lt straipsnių temas, skirtas žmogaus balso ir bosinės gitaros apdorojimui ekvalaizeriu, plečiame redaguojamų dažnių sąrašą gyviems muzikos instrumentams (pagal Tom Misner, “Practical Studio Techniques”).

Šis sąrašas gali ne tik padėti darbe, bet ir supažindinti su muzikos instrumentais iš arčiau. Jei naudojate ne gyvus, o sintezuotus instrumentus, Jums atsiveria įdomios galimybės: galite bandyti redaguoti savo instrumento skambesį, jei jie pagal prigimtį ir dažnių juostą panašūs į čia išvardintus.

Manome, kad toks sąrašas yra pildytinas, todėl lauktume Jūsų pasiūlymų.

Smuikas:
Dažnių diapazonas: 196 Hz – 2100 Hz
Obertonai: iki 10 kHz
EQ dažniai: šiluma (apie 240 Hz), stygos (2.5 kHz), ataka (7-10 kHz).

Bosas:
Dažnių diapazonas: 41 Hz – 260 Hz
Obertonai: iki 8 kHz
EQ dažniai: pilnumas (80 Hz – 100 Hz), pagrindinė masė (200 Hz), stygų triukšmas (2.5kHz).

Elektrinė gitara:
Dažnių diapazonas: 82 Hz – 1570 Hz
Obertonai: 5kHz
EQ dažniai: pilnumas (240 Hz), šiluma (400 Hz), stygos (2.5 kHz).

Trimitas:
Dažnių diapazonas: 160 Hz – 1175 Hz
Obertonai: iki 15 kHz
EQ dažniai: pilnumas (120 Hz - 240 Hz), ataka (8 kHz).

Tūba:
Dažnių diapazonas: 29 Hz – 440 Hz
Obertonai: iki 1.8 kHz
EQ dažniai: pilnumas (80 Hz), rezonansas (500 Hz).

Pianinas:
Dažnių diapazonas: 27 Hz – 4200 Hz
Obertonai: iki 13 kHz
EQ dažniai: šiluma (120 Hz), aiškumas (2.5 kHz – 4 kHz), ataka (8 kHz).

Fleita (mažoji):
Dažnių diapazonas: 587 Hz  – 4200 Hz
Obertonai: apie 10 kHz
EQ dažniai: šiluma (500 Hz – 700 Hz), kvėpavimas (3.2 kHz), oras (6 kHz).

Obojus:
Dažnių diapazonas: 247 Hz – 1400 Hz
Obertonai: iki 12 kHz
EQ dažniai: pagrindas (300 Hz), resonansas (1.2 kHz), ataka (4.5 kHz).

Klarnetas:
Dažnių diapazonas: 147 Hz – 1570 Hz
Obertonai: iki 4 kHz
EQ dažniai:  žemi (300 Hz), harmonikos (2.5 kHz), oras (5.2 kHz).

Timpanai:
Dažnių diapazonas: 73 Hz – 130 Hz
Obertonai: iki 4 kHz
EQ dažniai: šiluma (90 Hz), ataka (2 kHz), oras (4.5 kHz).

Studijuojant Berklio universiteto medžiagą apie ekvalaizerius dėmesį patraukė medžiaga apie tai, kaip klasifikuojamas žemadažnis triukšmas, kuris dažnai būna nepageidaujamas ir naikinamas aukštus dažnius praleidžiančiu filtru. Nutarėme pasidalinti šiomis žiniomis su Jumis.

Pasigrožėkime angliškais terminais :-) Techninių vertimų siūlyti nesiryžtame, išvertėme patalpindami lietuvišką, esantį arčiausiai tiesos…

Rumble (dundėjimas) – triukšmas žemiau 40Hz, sukeliamas pastatų vėdinimo, kondicionavimo sistemų ar eismo vibracijų šalia greitkelių, traukinių bėgių.

Hum (zvimbimas, zirzimas) – elektros galios linijų, elektros šaltinių sukeliamas zirzimas. Į įrašą gali patekti dėl nekokybiško, sugedusio maitinimo šaltinio, transformatoriaus, netinkamai veikiančio apšvietimo įrenginio ir t.t.

Buzz (ūžimas) – reikėtų įsivaizduoti kaip seno gitaros stiprintuvo triukšmą. Nuo hum - zvimbimo triukšmo – skiriasi dideliu harmonikų kiekiu (gali pasiekti ir 120 Hz, 180 Hz, 240 Hz). Toks triukšmas sunkiai ištaisomas ekvalaizeriu, gali tekti naudoti aukštus dažnius praleidžiantį filtrą nuo 120 Hz. O tai gali pakeisti skambesį (ypač netinka žemo dažnio instrumentuose – kojos būgne, bosinėje gitaroje).

Pop (pokšėjimas) – žemo dažnio šiukšlės, sukeliamos priebalsių “P” ir “B”. Joms išvengti pridedami specialūs medžiaginiai filtrai prie mikrofono arba panaudojamas siaurajuostis kerpamas ekvalaizerio filtras (vadinamas de-popper).

Proximity (artimumas) – laikant mikrofoną labai arti instrumento atsiranda pašalinis garsas. Šis efektas gali būti išnaudotas ir tinkamai – pvz., radijo laidų vedėjų žemam tonui išryškinti. O kartais būna ir netinkamas: įrašinėjant artimai pastatytu mikrofonu įsirašo žemo tono garsai, kurie paslepia skaidrius aukštus dažnius.

Dėl šių pašalinių efektų dauguma mikrofonų turi integruotą roll-off vadinamą žemus dažnius pjaunantį filtrą.

Egzistuoja daugybė ekvalaizerio filtrų tipų, o pačius populiariausius vis minime savo straipsniuose. Tad nutarėme parašyti ir išaiškinti, kokie tie filtrai, kuo jie skiriasi. Ir – išversti… Tikimės, kad pakomentuosite, kaip mums tai pavyko, o galbūt ir patikslinsite :)

Žemus dažnius praleidžiantys filtrai (angl. low pass arba high cut) – filtrai, kurie praleidžia vien žemus dažnius, o kitus kerpa – mažina lygį (iki -12dB ar daugiau). Naudojami bosiniams instrumentams įrašyti, kurie neturi aukštesnių dažnių harmonikų ar jų suvedime nereikia (pvz., būgnų koja, dusli bosinė gitara).

Aukštus dažnius praleidžiantys filtrai (angl. high pass arba low cut) – filtrai, kurie praleidžia vien aukštus dažnius, o žemuosius kerpa, mažina. Galima naudoti įrašinėjant lėkštes, aukštų dažnių styginius instrumentus ir pan.

Pjaunantys filtrai (angl. notch) – filtrai, pridedantys arba sumažinantys signalo amplitudę apibrėžtame dažnių diapazone (tarp x1 ir x2 Hz). Ekvalaizerio su tokiu filtru Q – kokybės parametras – dažniausiai būna labai didelis, dėl to ekvalaizerio kreivė gaunasi labai siaura. Kūrybiškai panaudotas šis filtras padės pašalinti šiukšlinius rezonansus, išgauti švaresnį skambesį.

Kylantys pakopiniai filtrai (angl. high shelf ) – filtrai, kurių gaubtinė kyla nuo dažnio x1 iki x2, o dažniai iki x1 ir už x2 – lieka konstantos. Tokie filtrai naudojami kardinaliai keisti skambesį, kai skambesyje trūksta aiškumo, ryškumo.

Besileidžiantys pakopiniai filtrai (angl. low shelf) – tai filtrai, kurių gaubtinė leidžiasi būdu, analogišku kylančiam pakopiniam filtrui.

Sveiki,

Dauguma bent minimaliausią namų studiją įsirengusių muzikos mėgėjų svajoja apie kokybiškus, patikimus įrankius, kurių veikimas nekeltų klausimų, streso ir neerzintų. Tačiau, jei jau kas turi įkūrę tokią studiją, o finansai jai plėsti riboti, dažnai galvoja, kaip išspausti dar geresnę įrašo kokybę esamomis sąlygomis.

Jei kalbėtume apie įrašą mikrofonu, yra kelios skaudžios problemos, kurių svarbą muzikantas greitai pajunta ir kurių sprendimas pakankamai brangus:
- TOP 1 : akustinės patalpos problemos
(patalpa maža, stačiakampė, sienos lygios, grindys klotos atspindinčiomis garso bangas plytelėmis ir t.t.)
Norint jų išvengti reikia atlikti darbus panašiai kaip RS Gaudeamus ar  http://audio.blogas.in komanda.
- TOP kiti : garso įrašymo įrangos problemos
pulto/audio plokštės garso ir triukšmo santykis (SNR) aukštas, girdisi zirzimas;
netenkinančios mikrofono dažnuminės charakteristikos;
kitos.

Pirmąją spręsti reikia patalpos renovacija. Arba nedidutės kabinos konstravimu. Apie ją būtinai parašysime ateities straipsniukuose. Zirzesį, deja, tenka arba kentėti, arba pirkti “daugiau” profesionalią audio plokštę. Pvz., ESI Juli@ – visai ekonomiškas variantas, ir draiveriai žmoniški, ir kokybė vidutiniška.

O dėl mikrofono…  įveikiama! Kad ją įveikti gražiai aprašo Hometracked:

1. Reikia suprasti mikrofono trūkumus.
Žinoti savo mikrofono dažnumines charakteristikas ir jomis manipuliuojant išgauti tinkamą skambesį. Pvz., dauguma pigių kondensatorinių mikrofonų labai išryškina aukštus dažnius, tokio pat lygio dinaminiai mikrofonai išryškina vidutinius dažnius, turi uždarą skambesį. Tad įrašinėdami gitarą pigesniu dinaminiu mikrofonu parinksime tinkamus nustatymus ekvalaizeryje, truputėlį išryškinančius aukštus dažnius. Ir atitinkamai – sumažinsime kondensatoriniame.

2. Reikia nepamiršti, jog pigiausi mikrofonai nėra visada blogiausi.
Nors ir turėdami galimybę naudoti Neumann ar pan. mikrofonus, garso profesionalai užsienyje daugybei uždavinių spręsti naudoja Shure SM57 :) Ir Lietuvoje tas pats (nors gal kažkiek ir taupo užsienio žvaigždžių koncertams ? :) ). 
Bandykite įrašyti balsą visais mikrofonais, eksperimentuokite, tik taip galėsite įsitikinti, kuris jų tinkamiausias. Juo labiau, jog nėra vienos taisyklės, kuri pasakytų, kuris mikrofonas geriausias.

3. Reguliuokite garso šaltinio nustatymus
Kadangi ekonomiškas dinaminis mikrofonas dažniausiai jautriau įrašinėja vidutinius dažnius, daugiausiai suteikia buko skambesio, esant galimybei koreguokite skambesį gitaros ekvalaizeriu ar net keiskite skaidriau skambančia gitara  :) Jei įrašas skamba per skaidriai, o mikrofonas pigus ir kondensatorinis, tai galima naudoti pop, vėjo filtrus.

4. Ieškokite tinkamiausios mikrofono pozicijos
Kažkada kolega pasakojo istoriją apie prastą dinaminį mikrofoną, kuris veikė keistai – pusiau visakryptis :) Įsirašyti juo reikėdavo galvą pakreipti 30 laipsnių kampu į viršų…  Kitais kampais – beveik tyla :) O jei rimtai, žinoma, mikrofono jautrumas ir nominalus garso lygis įraše svarbūs, todėl jei įrašinėjam ir nežinot, kaip tai daryti tiksliai, rekomenduojame pasirinkti įvairiais mikrofono pozicijas ir įvairias kryptis. Arba išmokti įrašinėti :)

5. Mėgstate meistrauti ? Tai jums.
Ne vienas straipsnis internete apie tai, kaip pakeisti mikrofoną (tuo pačiu ir jo parametrus). Pigūs mikrofonai dažniausiai padaryti iš senų, atgyvenusių detalių, todėl pigaus mikrofono kokybę galima pagerinti pakeitus nekokybiškas detales. Būtų labai įdomu sužinoti, ar yra tokių mėgėjų Lietuvoje ?

6. Plataus diapazono ekvalaizerio pakeitimai
Siaurame dažnių diapazone atlikta ekvalaizerio korekcija eliminuojant nereikalingus dažnius gali įtakoti pašalinio rezonanso atsiradimą . Skambesys nuo to gali tapti netinkamu, pigiu. Plataus diapazono dažnių korekcija įraše gali skambėti natūraliai.  
Ir rekomendacija pigiam šaižiai skambančiam kondensatoriniam mikrofonui – gali būti, jog nuo 10 kHz atlikus “high shelf” nukirpimą 2 ar 3 dB skambesys stebuklingai pasikeis į gerąją pusę. Pigiam dinaminiam mikrofonui rekomenduojama atsargiai atlikti “high shelf” ekvalaizerio korekciją pakeliant dažnius nuo 8kHz – taip pridedame aukštų trūkstamų harmonikų. Apie ekvalaizerio kirpimo tipus - filtrus vėlgi rašysime ateities straipsniuse.

7. Valdykite ansamblį ir muzikos skambesį.
Jei turite pigų mikrofoną, kuris pernelyg jautriai įrašinėja aukštus dažnius, paprašykite muzikanto groti šiek tiek tyliau…

Mikrofonas – tai vienas svarbiausių garso įrašų režisieriaus įrankių, kaip medikui stetoskopas. Studijos prodiuseris dažnai slepia mikrofono įrašų trūkumus už efektų užsklandos. Todėl galybėje radijo reklamų balsas suliejamas su fonine muzika. Gal kas pasakys vienintėlę radijo stotį Lietuvoje, kur reklaminėse vinjetėse įrašytas tik vienas – žmogaus balso takelis ?  :)