ADSR.lt

Dažnai pirmieji žingsniai, žengti į muzikos kūrybos pasaulį, prasideda džeržgiančiu, nesuvestu, tačiau jaukiu gitaros įrašu. Kai jau nebeuždavinėjame klausimų, kaip kurti muziką, imame mikrofoną, jungiame į kompiuterio mikrofono ar geriau – pulto linijinį – lizdą ir įrašome. Ką daryti toliau, kai turime akustinės gitaros įrašą ?

Keletą praktinių Sound on Sound žurnale rastų patarimų papildome savaisiais:
- pirmiausia, kerpame aukštus dažnius praleidžiančiu filtru nuo 60 Hz. Tai pirmas žingsnis atlikus akustinės gitaros įrašą, ypač namų sąlygomis. Jei tikrai nenorime prarasti žemų dažnių (šiukšlių), tada galima naudoti kylantį pakopinį filtrą (angl. high shelf), bet to daryti nerekomenduojama, nes žemus dažnius išryškinti galima ir kitaip.

- antras žingsnis – jei tikrai prireikė žemų dažnių įraše, keliame 80 – 120 Hz. Pavyzdžiui, galima pasiklausyti The Beatles “Yesterday” ir išgirsti, kaip tai skamba.

- pakėlę 200 – 300 Hz gauname trankesnį, duslesnį skambesį (pvz., Nirvana “Polly”).

- šiame kūrinyje taip pat paryškinti 2 – 5 kHz, kad išgauti dar daugiau skaidrumo.
- 1 – 1.5 kHz  – nosinio garso ruožas (pvz., The Jams “That’s Entertainment”), su kuriuo nerekomenduojame persistengti.

- 5 – 10 kHz - stygų užgavimo, krištoliniu vadinamo skambesio ruožas. Turbūt girdėtas kūrinys, kuriame labai ryškiai girdisi aukšti gitaros garsai – Natalie Imbruglia “Torn”.

Suspaustame MPEG formatu įraše pirmiausiai panaikinami aukščiausi dažniai, todėl įraše truputėlį sunkiau išgirsti šios dažnių juostos garsus. Įsigiję profesionalią techniką tokiame įraše pradedame girdėti ne aukštus gitaros dažnius, o failo suspaudimo šiukšles žemesniame dažnių diapazone. Todėl, kad susidarytumėte tikresnį vaizdą, nepatingėkite paklausyti ir su labai gera, ir su mėgėjiška garso atkūrimo įranga :)